Kai á iðtikimø ir galbût naujø ARTUMOS skaitytojø rankas atkeliauja pirmasis 2011 m. þurnalo numeris, aplinkui – balta metø pradþia ne tik sniegu, bet ir dar baltais mûsø gyvenimø puslapiais. Šià „baltà“ pradþià ir visa ko centrà (kaip raðoma ðiame numeryje, jei pasaulio dalykus tapytume ávairiomis spalvomis, Dievà greièiausiai pieðtume baltà) primena ir ypaè ðviesus þurnalo virðelis. Jame – dovana skaitytojo akiai ir minèiai – jauno, profesionalaus menininko Lino Giedrimo droþinys „Marija su Kûdikiu“.

To paties giedrumo, kaip ir „baltasis“ Kûdikis Motinos rankose, ir labiausiai – taikos visam pasauliui, taigi ir mums, ðiemet linkëjo Šventasis Tëvas Benediktas XVI pirmajai Naujøjø dienai – Pasaulinei taikos dienai. Ši popieþiaus þinia, spausdinama antrajame þurnalo virðelyje, apie bûtinà taikos sàlygà – religijos laisvæ ir skaudþius jos suvarþymo padarinius, gerai matomus ið pasakojimo apie dramatiðkà Kinijos katalikø padëtá „Baþnyèios pulso“ skiltyje, turëtø rasti atgarsá mûsø, lietuviø katalikø, jau iðgyventoje nesenoje patirtyje.

Kita vertus, sausio ARTUMOS straipsniai kreipia þvilgsnius á tai, kaip gyvename, kà kuriame, taikà ir laisvæ, pasak popieþiaus – nepabaigiamà projektà, ðiandien turëdami. Keli straipsniai sugràþina á 2010-uosius – „laisvës vaisiø metus“ Lietuvos Baþnyèioje, lûkesèiø metus ðeimos politikoje, metus, kai daugëjo „netikrø pranaðø“ ir „rëksmingø balsø“ – drauge paakindami skaityti ir gerus savojo laiko þenklus.

Galbût kai kuriuos XXI a. skaitytojus ir ðokiruosianti viena antraðtë „Klûpëk, þmogau!“ vis dëlto taikliai palydës ne tik á sàmoningiau ðvenèiamà sausio liturgijà, bet ir á numerio temà – puikybës pragaiðtingumà ir nuolankumo iðganingumà. Nuo jø ir pradedama graþiausiø þmogaus dorybiø ir didþiøjø ydø aptarimas 2011 metø ARTUMOJE.

Tema – ne ið lengvøjø. Juk puikybë ir nuolankumas (kaip ir kitos dorybës bei ydos, „gërio ir blogio aðys“), regis, tëra per þingsná viena nuo kito mûsø gyvenime. O jame lygiai taip pat nei mums patiems, nei paèiam Dievui turbût neatrodo patraukliai nei narcisizmas, nei „topiniai“ mûsiðkio nuolankumo „þenklai“ – nunarintas þvilgsnis, nei „didysis“ uþmojis – pakeisti kità. Taip byloja straipsnio autoriø, didesniø ir maþesniø, patirtys, liudijimai ir netgi... iðeitys. Verta paskaityti, kad suþinotume, kas gerai gydo puikybæ, ir bûtume paguosti: pats „Dievas ateina mums á pagalbà, kai <...> suvokiame savo ribotumà“. Sausio ARTUMOS „Jaunimo iððûkis“ irgi nevengia „keblaus klausimo“ – jaunimo maiðto ir tikëjimo santykio.

Esamus ir bûsimus tëvelius galbût pradþiugins patyrusio vaikø pediatro prancûzo P. Lemoine straipsnis, kaip vystosi vaiko emocijos, gydytojo Petro padràsinimas, kad motinystë visada labai graþi.

Šie ir kiti geri dalykai – kad gërio bûtø dar daugiau, o Dievo malonei – atviras kelias. Juk gera, pasak ARTUMOS autorës Vytautës Maciukaitës, kai mus „nustoja traukti blogis“, kai „ið mûsø ðirdþiø traukiasi vidinis ðaltis ir tamsa“.

Dalë Gudþinskienë